„Pulsas virš žemės“ – eksperimentinis garso kūrinys apie buvimą ir nebuvimą: kintančius kraštovaizdžius, nykstančias rūšis, išėjusius poetus ir jų paliekamus aidus. Kūrinys nukelia į Kampocerradą – istorinę valdą vakarų Ispanijoje, kurioje ilgą laiką buvo plėtojama gyvulininkystė, įskaitant galvijų ir kadaise koridai augintų bulių auginimą. Čia autorė tyrinėja trapų, intymų žmogaus ir žemės ryšį.

​

Pasakojime susipina lauko įrašai, poezija, žmonių balsai ir istorijos sluoksniai – nuo tradicinių ispaniškų ganyklų, senųjų ąžuolų ir gyvulius prižiūrinčio piemens José balso iki Siega Verdės uolų raižinių, kuriuose akmenyje vėl pasirodo tauras – išnykęs buliaus protėvis. Kūrinys kalba apie atmintį kaip gyvybės formą: apie tai, kas išnyksta, bet vis dar pulsuoja kraštovaizdyje, garse ir mūsų dėmesyje.