„Žodžių kambarys“ yra instaliacija apie ukrainiečių kalbos grožį ir jėgą, tampančia atrama sunkiais laikais. Lyg apsikeitimas slaptažodžiais patikros punktuose, lyg vaikiškame asociacijų žaidime su kamuoliu, du žmonės vienas kitam sako ukrainietiškus žodžius - melodingus, poetiškus, mylimus ir švelnius ausiai. Kai kurie iš šių žodžių buvo pamiršti, kai kurie uždrausti sovietmečiu, kai kurie išnykę iš apyvartos juos pakeitus fonetiškai artimesniais užsienio - dažnai rusų kalbai - sinonimais. Instaliacija neturi vientiso pasakojimo, tačiau pasirinkti žodžiai - neatsitiktiniai. Jais kalba karas. Girdimi jie asociatyviai atkuria intensyvius 2022-ųjų įvykius ir gilina prarają tarp skambių ukrainietiškų žodžių ir skausmingos jų prasmės realybės. 

 

Kodėl šie gražūs žodžiai dabar turi tokias baisias prasmes?

 

Šis kūrinys - tai manifestas:

kalba yra mano estetinio patyrimo šaltinis;

kalba yra mano gynybos ir rezistencijos įrankis;

kalba yra žaidimas, galimybė mainytis ir dalintis;

kalba yra atmintis, kurios dėka egzistuoja mano praeitis;

kalba yra mano politinis pareiškimas. 

 

„Kalba yra meilės, grožio ir revoliucijos nešėja“ ir mes tai susigrąžiname, kaip ir kiekvieną žodį.