Vis mažiau sielos, tuštuma, viskas dulkina ir netvarkinga – šie žodžiai tik iš pažiūros apibūdina bažnyčią, kurioje Piotras kalbėjo apie kunigo - šeimos draugo - jam padarytą skriaudą. Tačiau šis pasakojimas ne apie pastatą... Kaip atrodo skriaudžiamo vaiko siela? Kaip atrodo Katalikų bažnyčia, kaip institucija, po dviejų tūkstančių metų išskirtinės teisės į žmogaus sielą, ir galios apibrėžti blogį ir gėrį, dorybę ir nuodėmę? Kur teisingumas, žalos atlyginimas ir atleidimas? Kaip mumyse miršta tikėjimas, viltis ir meilė?

Šis radijo dokumentikos kūrinys įrašas paremtas pagrindinio veikėjo pasitikėjimu ir įsitikinimu, kad radijo žurnalistas gali kažką pakeisti. Šis pasitikėjimas intymią išpažintį pavertė viešu pareiškimu apie labai svarbią seksualinio išnaudojimo Katalikų bažnyčioje problemą, kuri daugelį metų buvo slepiama po kilimu. Žmogaus balsas yra svarbus ir gali paskatinti esminius pokyčius, o radijas, dėl savo plataus prieinamumo, yra terpė, kurioje balsas tampa stipresniu ir galingesniu. Šnabždesys gali būti garsesnis už šauksmą, jis visam laikui lieka širdyse ir mintyse. Radijas, sumaniai naudodamas garsą, gali ne tik tiesiogiai, artimai ir patikimai perteikti faktus, o kartu ir tiesą apie žmonių emocijas. Šis kūrinys tapo viena iš kibirkščių, įplieskusių Lenkijoje atvirą diskusiją apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus.